Istorija

Istorija > Okupuota Lietuva. Sovietizacija

Pasaulio lietuvių bendruomenės veikla Šaltojo karo metais

Pokariu Vakarų Europoje, daugiausia Vokietijoje, atsidūrė apie 60 tūkst. lietuvių. Politiniai pabėgėliai iš Lietuvos, vadinamieji dipukai (pagal anglišką santrupą DP – Displaced Persons), kelerius metus gyvenę pabėgėlių stovyklose, pasklido po visą pasaulį. Ypač daug jų iškeliavo į Jungtines Amerikos Valstijas. Dalis šių politinių emigrantų, net ir dramatiškai netekę viso ankstesnio savo gyvenimo ir priversti kurtis naujomis sąlygomis, įsitraukė į okupuotos tėvynės laisvinimo veiklą.
Ši veikla, įgavusi Lietuvos laisvės bylos vardą, turėjo būti įgyvendinama pasikeitusiomis tarptautinių santykių sąlygomis ir iš naujo perbraižytame pasaulio žemėlapyje. Antrąjį pasaulinį karą laimėjusių sąjungininkų draugystė tęsėsi neilgai. Netrukus iškilo naujas susipriešinimas tarp dviejų galingiausių valstybių statusą pelniusių šalių – JAV ir Sovietų Sąjungos. Apie keturiasdešimt metų trukusi priešprieša, kai dvi vadinamosios supervalstybės varžėsi karo, diplomatijos, mokslo ir kultūros srityse, nuolat priartėdavo prie realaus militarinio konflikto, bet taip ir nepradėjo tiesioginio tarpusavio karo, buvo pavadinta Šaltuoju karu. Tokia JAV konfrontacija su Sovietų Sąjunga lietuviams išeiviams teikė vilčių. Amerika nepripažino Baltijos valstybių okupacijos, todėl daugiausia jų pastangų buvo nukreipta į Jungtinių Valstijų valdžią ir visuomenę, kad ši nuostata nesikeistų. Kita vertus, Šaltojo karo metais dviejų supervalstybių santykiai nebuvo pastovūs – įtampos didėjimo periodus keisdavo atoslūgio ir atviresnio bendradarbiavimo tarpsniai, kurie išeivijai keldavo nerimą, nes Lietuvos ir kitų Baltijos šalių laisvės byla galėjo būti nustumta į diplomatijos paraštę.
Pirmaisiais pokario metais lietuviai dar laukė Taikos konferencijos, kurioje galėjo būti iškeltas Lietuvos valstybingumo atgavimo klausimas. Tačiau vėlesniais metais teko atsisakyti lūkesčių, kad okupuota tėvynė gali per trumpą laikotarpį atgauti nepriklausomybę. Todėl politiškai aktyvi išeivija susitelkė į tai, kad atskiros Vakarų šalys ir toliau nepripažintų Baltijos valstybių okupacijos, o šio klausimo sprendimo neužgožtų pragmatiniai tarptautiniai interesai, kad apie neteisėtą aneksiją būtų nuolat primenama Vakarų politikams ir visuomenei.
Lietuvos laisvės byla ėmė rūpintis dvi pagrindinės institucijos – per visą karą savo veiklos nenutraukusi Lietuvos diplomatinė tarnyba (LDT) ir 1945 m. Viurcburge (Vokietija) atsikūręs, o 1955 m. į JAV persikėlęs Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas (VLIK). Jungtinėse Valstijose taip pat toliau aktyviai veikė Amerikos lietuvių taryba (ALT). Prie laisvinimo veiklos prisidėjo daugelis kitų visuomeninių politinių išeivių organizacijų.
Senuoju principu iš daugiau nei dešimties partijų atstovų sudarytas ir krikščionio demokrato Mykolo Krupavičiaus (1945–1955) pirmininkaujamas VLIK'as siekė tapti pagrindine lietuvių interesams užsienyje atstovaujančia ir už Lietuvos nepriklausomybę kovojančia organizacija. Tačiau nepriklausomos Lietuvos valstybės tęstinumą simbolizavusi ir nuo sovietų valdžios savarankiška išlikusi LDT, vadovaujama diplomato Stasio Lozoraičio, nenorėjo būti pavaldi VLIK'ui. Todėl tarp dviejų institucijų kilo trintis, nuolat iššaukdavusi nesutarimus, kurie stipriai trikdė tarpusavio santykius ir dažnai kliudė bendrai laisvinimo veiklai.
Tačiau visos organizacijos per ilgus sovietinės okupacijos metus daug nuveikė, kad pasaulio dėmesys būtų atkreiptas į pavergtas Baltijos šalis. VLIK'o, LDT ir ALT veikėjai ieškojo kanalų, kaip prieiti prie Vakarų politikų ir kaip jiems daryti įtaką, kad jie viešai kalbėtų apie Lietuvos okupaciją ir keltų šį klausimą tarptautinėje arenoje. Dideliu tokios diplomatijos laimėjimo pavyzdžiu galėtume laikyti su kitų Baltijos šalių atstovais pasiektą pergalę 1983 m., kai JAV Kongreso įgaliotas prezidentas Ronaldas Reaganas birželio 14-ąją paskelbė „Baltų laisvės diena“. Viešai informacinei kampanijai buvo skiriamas milžiniškas dėmesys – įvairiomis kalbomis buvo leidžiama spauda apie okupuotos Lietuvos padėtį. Pavyzdžiui, VLIK'as užsienio kalbomis leido Eltos žinių biuletenį, kuriame skelbė apie laisvinimo veiklą ir informaciją iš okupuotos Lietuvos. Taip pat buvo platinami atsišaukimai, šalių vyriausybėms teikiami memorandumai, laisvinimo veiklai aptarti ir koordinuoti rengtos konferencijos ir suvažiavimai.
Bėgant dešimtmečiams išeivių organizacijoms teko taikytis prie kintančios tarptautinės ir atskirų šalių vidaus politikos, nemažai klausimų kėlė vidinės problemos – diplomatinę tarnybą slėgė finansiniai sunkumai ir retėjantys kadrai, o aktyviąją išeivijos dalį jaudino didėjantis užsienio lietuvių abejingumas okupuotos valstybės likimui. VLIK'as taip pat sulaukdavo kritikos dėl sustabarėjimo ir nesugebėjimo suvienyti visų išeivijos politinių jėgų.
Svarbus lūžis įvyko po Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos 1975 m., kai buvo pasirašytas Helsinkio Baigiamasis aktas. Juo pasinaudodamos išeivijos institucijos kreipė dėmesį į okupuotas Baltijos šalis, skelbdamos informaciją apie nuolatinius pagrindinių žmogaus teisių pažeidimus šiuose kraštuose.
Nemažiau svarbu buvo išlaikyti po pasaulį išsibarsčiusių lietuvių tautinį sąmoningumą, padėti emigrantams susikurti naują gyvenimą neprarandant lietuviškos tapatybės. Išeivių organizacijos tapo pagrindiniais lietuvius telkusiais ir lietuvybę puoselėjusiais centrais. Dar 1949 m. VLIK'o iniciatyva buvo priimta Lietuvių charta – savotiška tautinio sąmoningumo ir gyvenimo svetur programa užsienio lietuviams. Jos pagrindu iki 1958 m. įkurta Pasaulio lietuvių bendruomenė (PLB). Ji ėmė vienyti Europoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Australijoje susikūrusias lietuvių bendruomenes. Pagal pirminį sumanymą ši organizacija turėjo rūpintis bendrais tautiniais ir kultūriniais reikalais, saugoti lietuvių tradicijas ir kalbą, organizuoti kultūrinę veiklą ir švietimą, tačiau galiausiai ji taip pat įsitraukė į politinį Lietuvos laisvinimo darbą ir neretai dėl įtakos konkuravo su kitomis išeivių organizacijomis.
Vis dėlto PLB taip pat atliko reikšmingą kultūrinį ir visuomeninį vaidmenį, palaikydama lietuviškas tradicijas ir kurdama naujas veiklos formas: lietuvių bendruomenės nuo 1956 m. Šiaurės Amerikoje ėmė rengti Dainų šventę, vėliau – Tautinių šokių šventę, o 8-ojo dešimtmečio pabaigoje Dainų šventės išaugo iki Pasaulio lietuvių dienų, kai kartu pradėtos organizuoti lietuvių sporto žaidynės. Apskritai svetur įsikūrę lietuviai daugiausia išlaikė ryšį su prarasta tėvyne per kultūrą ir mokslą – per dešimtmečius sukurta didžiulę įtaką turėjusi vadinamoji egzodo literatūra, Bostone leista „Lietuvių enciklopedija“, diskusijos įvairiais klausimais vyko labai margoje lietuvių spaudoje, buvo rengiami kultūros kongresai ir telkiami finansiniai fondai lituanistiniam švietimui bei kultūrai remti, o 8-ojo dešimtmečio pabaigoje sumanyta Ilinojaus valstybiniame universitete Čikagoje įsteigti Lituanistikos katedrą.
Ištisus dešimtmečius netilo diskusijos, kiek ir kaip išeivijos lietuviai turėtų bendrauti su anapus „geležinės uždangos“ likusiais tautiečiais. Tačiau buvo aišku, kad reikia rasti kelią, kuriuo okupuotos šalies gyventojus galėtų pasiekti laisva informacija iš Vakarų, galėjusi bent iš dalies atsverti kasdien brukamą sovietinę propagandą. XX a. antroje pusėje geriausias būdas tai padaryti buvo radijo stočių transliacijos. Vakarų demokratinės valstybės tokias transliacijas į Sovietų Sąjungą pradėjo 5-ojo dešimtmečio pabaigoje, o VLIK'o, ALT ir kitų išeivių organizacijų pastangomis 1951 m. „Amerikos balsas“ pradėjo transliuoti laidą lietuvių kalba. Nors sovietai vėliau mėgino slopinti iš anapus „geležinės uždangos“ atsklindančias radijo bangas, tačiau okupuotos Lietuvos gyventojai galėjo girdėti informaciją lietuvių kalba iš „Amerikos balso“, „Laisvosios Europos“, Ispanijos tarptautinio radijo, Vatikano radijo ir „Laisvės“ radijo stočių.

Tomas Vaiseta

Istorija

Pasaulio lietuvių bendruomenės veikla Šaltojo karo metais

Ar žinote, kad...